Šunys

Ech, jau kelintą kartą rašau tą patį juodraštį, kažką apie pasirinkimo svarbą beprasmiame pasaulyje. Bet vis išeina nuobodi košė. Mama kažkada sakė, kad aš  esu iš tokių turinio kūrėjų, kurių filosofinės pažiūros atsiskleidžia netiesiogiai per kasdienybės pasakojimus. Tik mama gali taip pasakyti. Taip nuolaidžiai.

Kadangi nesugebu įdomiai aprašyti to, ką galvoju, renkuosi papasakoti, ką veikiau savaitgalį.

Samojedų paroda. Karšta, nuobodu, smirdi šūdais. Nepatinka net Gretai. Ir ką čia veikia tie kitų veislių šunys? Smirdi, va ką. Šūdais. Net ne šuniu, o, o šūdais. Iš šiknos!

Po pusvalandžio išvažiuojam ir einam pasivaikščioti po Jonavą. Yra gražių žydiškų namų ir, neva, net dvi sinagogos, bet jų taip ir nerandam. Kavinėje groja kaimiškas amerikiečių popsas: „Tu mano Liuizijana, aš tavo Misisipė“… Kokia prasmė eksportuoti tokią muziką? Arba, jei tokios prasmės vis dėlto esama, kodėl, tarkim, ansamblio „Jonis“ dainų negroja per radiją Amerikoj? Gal groja? Gal tik mes to nežinome, nes filmuose to tyčia nerodo? Tu mano Kaunas, aš tavo Algirdo Brazausko vardo hidroelektrinė.

Atneša picas. „Meksikietiška“ kažkodėl ne su faršu, o su dešra ir riebiu kumpiu. Turbūt ne taip perskaičiau meniu, nors ir sunku patikėti. Telefone ieškau meksikietiškų picų paveikslėlių: tikrai, nors dauguma su faršu, yra ir variantas su saliamiu. Subjūra nuotaika: viena vertus, liūdna, nes neskanu, kita vertus – gėda, kad taip supižonėjau. Juk, anot interneto folkloro, pica yra kaip lyt. santykiai – kai gera, gera, o kai bloga – irgi gera.

Greta sumoka kortele, nė vienas neturim monetų arbatpinigiams. Dar labiau gėda. Ir karšta. Bet šūdais nebesmirdi.

Likę savaitgalio planai pairo, nes… Hm. Gal dėl to, kad norėjau pabaigti darbus anksčiau nei įmanoma arba apskritai – kuo greičiau. Darbui reikia skirti laiko. Daoši niekad neskuba, bet viską laiku padaro. Nieko keisto, kad man taip nepavyksta, aš ne Daoši. Bet nusprendžiau, kad nuo šiol susidūręs su kokiais nors neaiškumais pirmiausia nedvejodamas remsiuosi Dao – tad būsiu atsakingas ne pasauliui už jo gerovę, o turbūt pačiam Dao už savo pastangas gyventi dorai.

Britanijos burbėjimai. Paskutinė naktis

Kai einam iš Herringo standupo atgal į savo Viktorijos stiliaus namelį, beveik galima įsivaizduoti, kad čia gyvenam. Bet kitą vakarą Edgaras jau parveža iš oro uosto į Antakalnį, bute viskas sustingę taip, kaip palikome, ir vos įžengus pro duris ima atrodyti, kad niekur net nebuvom išvykę.

Jaučiuosi it prabudęs iš įdomaus sapno – viskas aplink kaip buvę, tik pats sau staiga truputį kitoks. Turbūt neilgam.

DSC_5117.jpg
Alexandra rd., Kardifas

Britanijos burbėjimai. Trečia naktis

Arba ketvirta, nes nurašinėt iš knygelės vakarykštes banalybes truputį pabodo. Vakar atvažiavom į Kardifą ir visą vakarą ėjom link jūros, bet atėję taip ir nepamatėm, nes jau buvo labai tamsu, be to dar būtų reikėję apeiti didžiulę įlanką. Šiandien stengėmės mažiau vaikščiot ir daugiau ilsėtis, nes Gretai įsiskaudėjo galvą (turbūt nuo linzių), o aš ryte jaučiausi peršalęs. Radau lentynoj labai įtraukiančią Stewarto Lee autobiografiją, tai ir mėgaujuosi visą vakarą su alum iš Tesco, nes pubuose kažkaip taip daug žmonių, o tuose, kur nedaug, rodo sportą…

Taip jau susiklostė, kad esam vieni Viktorijos stiliaus namelyje. Čia jaukiau nei Londono daugiaukštyje, nėra neužsisukančių kranų ir žalsvų nuosėdų, tik dušas labai karštas, kad ir kaip besukiočiau maišytuvo rankeną. Esame įpareigoti pasirūpinti šeimininko katinu, kuris elgiasi labai meiliai ir nepuldinėja nekaltų žmonių kaip Gretos Džiazas, bet, kaip pastebėjome praėjus pirminiam susižavėjimui, yra jau senstelėjęs, pražilęs, ir, jei ilgai murkia, palengva jam iš nasrų nutįsta ilga seilė.

Kardifas gana kuklus, gal net nuobodokas, bet centre pilna parduotuvių su visokiais vintažiniais drabužiais. Jei spinta dar nelūžtų nuo švarkelių, gal įsigyčiau kokį bomberį ar heringtoną, bet pastaruoju metu esu labiau linkęs taupyti.

Ryt eisim į Richardo Herringo standupą. Nuostabu, kad kaip tik Kardife, o ne Lesterio aikštės teatre Londone.

DSC_5091.jpg
Severno upė, Velsas

Britanijos burbėjimai. Antra naktis

Vėl prabudau anksti. Šįkart kvėpavimo ir skaičiavimo triukas nepavyko, atsikėliau piktas, ir per visą dieną užsirašiau tik tiek:

Būtų šaunu būti gimus Londone: architektūra gyva ir žmogiška, visas miestas – vienas didelis interjeras. Niekas nebado akių, su niekuo nereikia taikstytis.  Be to, nebijoma nusidėvėjimo ir apsitrynimo, nėra euroremonto komplekso – viskas tvirta, tikra ir ilgaamžiška, todėl nėra reikalo visko dangstyti gipskartoniu. Ir šiaip, miestas nebijo būti savimi, nemaskuoja savo inžinerinės infrastruktūros, ypač metro požemiuose. Norėčiau būti viso to dalimi. Nežinau, ką daryti su šiais sentimentais. Gal atvažiuoti dar.

Buvau trumpam pasimetęs, o šiaip tiesiog vaikščiojom daugiau negu atrodytų įmanoma.

DSC_5083.jpg
Regent’s Canal, Islington, London