Sutapimai (3 / 3)

Paskui mistiškumai išvis atsibodo, vietoj to užėjo biesas ką nors kurt. Filmuot, grot, ar ką. Ir kartu labai nesisekė to daryt. Po darbo jau būdavau pavargęs ar tingėdavau, o jei ne po darbo, tai šiaip nieko įdomaus nepavykdavo sugalvot. Pradėjau visaip sukt galvą, kodėl taip neišeina, ir kodėl to apskritai norisi – o gal tik atrodo, kad norisi? Bet kas iš to galvos sukimo, kai taip įsitempiu ir bandau viską apgalvot, atseit, analitiškai, tai nustoju naudotis intuicija, o tada išvis nieko nebesuprantu. Be intuicijos ir sukurt nieko neina. Gaunasi ne iš širdies, kaip Greta sako.

Bandydamas aiškintis, kaip kurt su intuicija ir „iš širdies“, įsijungiau kitą Future Thinkers podcastą, šįkart apie „tris kūnus“: fizinį kūną, sąmonę ir sielą. Niekad gerai nesupratau, kas ta siela, ir kuo ji skiriasi nuo sąmonės. Bet jeigu tokia yra, tai kūrybai jos gali reikėt. O jeigu reikia kūrybai, tai kiti aspektai man jau kaip ir px.

Tai kaip suprast, kas yra tavo siela? Podcasto vedėjas pateikė tokį pavyzdį: buvo sau girtas bare ir staiga pradėjo kreipti dėmesį į savo minčių ir veiksmų girtą pobūdį. Iškart prisiminiau kaip kažkada po alaus ar dviejų važiavau eskalatorium univermage ir sugalvojau pabandyt nebūt girtas. Mintis kilo iš to, kad jei būdavau parūkęs žolės, tai kartais lyg išeidavo sąmoningai pasirinkt, ar būsiu sustingęs ir pasinėręs į mintis ar ten kokį filmą, ar vis dėlto atidžiai reaguosiu į aplinką ir joje visai normaliai veiksiu. Su girtumu kažkaip sunkiau, bet vedėjas užminė tokį klausimą: jei sąmonė girta, kas gali blaiviai įvertinti, kad ji girta? Arba, galvoju, kas pastebi, kad aš esu blogos nuotaikos arba suirzęs? Nu pats pastebiu, bet vis tiek, kažkaip gali būt aklai pasinėręs į tą irzulį, bet gali ir tarsi jį stebėt iš šalies. Tai atseit tas stebėtojas ir yra siela. Ir ji randasi ne iš smegenų, o iš kažkokio visuotinio lauko, dėl to jos neveikia smegenyse teliuškuojantis alko arba pykčiai ir kiti hormonai.

 

IMG_0136
Pompėja, 2017

 

Kaip ten bebūtų, kitą kartą mėgindamas medituot pabandžiau susitelkti ne į kvėpavimą, o į tą savo dalį, kuri geba stebėti apkvaitusią sąmonę. Nu ir padėjo. Pasidarė daug lengviau ir įdomiau medituot. Mintys užeidavo ir praeidavo, bet būdavo lengviau su jom nesitapatint. Jos tik galvoj, o aš pats lyg kažkur už pakaušio. Be to, galėjau persikelt ir į krūtinę ar kojų pirštus, kaip kartais siūloma daryt medituojant. Anksčiau niekad neidavo ištrūkt iš savo kaukolės. Negana viso to, keliskart medituodamas net ėmiau jausti tokį lyg malonumą ar euforiją. Truputį panašią, kaip tam sapne, kur galėjau matyt kiekvieno daikto esmę. Nors nežinau, gal taip tik pasirodė.

Ar tai padėjo kūrybai – nežinau. Kūrybai turbūt geriausiai padeda tiesiog kūrimas. Kai pridarai kažko daugiau ir gali atsirinkt, tai atrandi toj krūvoj ir ką geresnio. Bet va tokia įvykių grandinė: naujo meditacijos būdo nebūčiau atradęs, jei nebūčiau klausęs Future Thinkers; jų nebūčiau atradęs, jei V. V. nebūtų rekomendavęs serijos apie sinchroniškumą; kad parekomeduotų, reikėjo jam užsimint apie sinchroniškus įvykius, apie kuriuos nežinočiau, jei Greta nebūtų pastebėjus knygos knygyne; į knygyną nebūtumėm ėję, jei nebūčiau susapnavęs sapno, po kurio nusprendžiau kelionėse dairytis paslaptingų vietų; o sapno nebūčiau atsiminęs ir užsirašęs, jei nebūčiau buvęs įkvėptas Twin Peakso.

Pagalvojus, gal ir nieko čia ypatinga, nauji atradimai dažnai taip klostosi. Bet prikyn, jei sektum, kaip kiekvienas gyvenimo įvykis veda prie kito įvykio. Tikrai viskas pradėtų atrodyt mažiau padrika ir labiau susiję.

Advertisements

Sutapimai (2/3)

Rugsėjo 9 Gretos draugai L. ir M. pasikvietė į Nidą:

Neišsimiegojau. Apie pirmą nakties prasidėjo aistringa diskusija apie tikėjimą, likimą ir laisvą valią. Įdomiau nei pletkai apie man nepažįstamus žmones, į kuriuos iš paskutiniųjų stengiausi įsijaust pakeliui, bet dabar jau buvau per daug pavargęs, kad dalyvaučiau. Greta aiškina, o L. ir M. klausinėja. Man kaip ir nereik nieko klaust, bet ir aiškint dar negaliu. Kažkaip nesu pasiruošęs savo pažiūrų išreikšt žodžiais. Tačiau tai nereiškia, kad jų neturiu. Todėl truputį ir apmaudu, kad negaunu progos pats pasisakyt, išdėstyt, ką manau. Nors gal taip ir geriau. Jei bandyčiau dėt į žodžius, tai turbūt imčiau viskuo abejot ir susiparinčiau.

Sapnavau, kad važiuoju baltu VW Golf, su kuriuo prieš dešimtmetį mokiausi vairuoti. Iš užpakalio prie jo prikabintas mažytis Suzuki Jimny, todėl atrodo, kad golfui biškį trūksta galios. Staiga keleivio sėdynėj atsiranda mama ir klausia, ar tai ne dėl to, kad džipas prastai pritvirtintas. Atsakau, kad nežinau, bet, atrodo, gerai. Tada mama sako, kad dalykai ima veikti tik tada, kai perpranti jų veikimo principą.

Atseit, kai atrandi tam tikrus gyvenimo dėsnius, tai anksčiau buvę atsitiktiniai dalykai ima vykti pagal tuos dėsnius. Taip sau paaiškinau tą mintį prabudęs. Nu gal.

Kitą dieną nuošaliam Nidos knygynėly Greta rado knygą „Psichologijos Dao“. Cituoju pirmus kelis sakinius iš įvado:

Ši knyga, regis, nuo pat pradžių pakliūdavo į apie jos egzistavimą nė nenutuokiančių skaitytojų rankas dėl paslaptingo, knygų sinchroniškumu vadinamo reiškinio, kuriuo pasikliauju kaip slėpiningu pagalbininku: reikiama knyga atsiranda tada, kai man ji tikrai būtina. Teko girdėti įvairiausių istorijų, kaip „Psichologijos Dao“ kone pati nušokdavo nuo knygynų lentynų tiesiai pro šalį einantiesiems į rankas. Tai, kaip ši niekada negirdėta nežinomos ir pirmą kartą rašančios autorės knyga pasiekė savo skaitytojus, išties įstringa į atmintį, ypač jei turėsime omenyje, kad joje rašoma apie prasmingus sutapimus.

Tai va, kaip vadinami tokie sutapimai – sinchroniškais įvykiais. Atseit vieni psichologai mano, kad žmonės patys priskiria jiems prasmes, nes kreipia dėmesį į tai, kas jiems tuo metu svarbu, o kiti, labiau parapsichologai mano, kad sinchroniški įvykiai išvis yra aukštesnėse, mums nepažiniose dimensijose vykstančių reiškinių atspindžiai. Mums jie neva atrodo kaip sutapimai, bet tose aukštesnėse dimensijose juos sieja normalūs priežastingumo ryšiai. O Uri Geller iš tikrųjų lanksto šaukštus su savo telekinetinėmis galiomis. Nu nežinau. Įdomi knyga, bet paskutinio skyriaus taip ir nebaigiau.

Rugsėjo 22 gėrėm alų su V. V. Užsiminiau apie sinchroniškus įvykius, o jis, pasirodo, neseniai klausė apie tai podcastą Future Thinkers.

Paskui paklausiau ir aš. Podcasto svečias jau kiek moksliškiau ir įtaigiau kalbėjo apie sinchroniškumus, nei „Psichologijos Dao“ autorė, citavo visokius mokslinius tyrimus. Bet dažniausiai kai imi apie tokius tyrimus gūglint, paaiškėja, kad buvo maža imtis, nesilaikyta reikiamų sąlygų, niekam nepavyko pakartoti rezultatų ir t. t. Taip pat ir čia.

Man atrodo, kad apie tokius dalykus, kaip prasmingi sutapimai, neverta kalbėt mokslo kalba, ir neverta jų tirti moksliniais metodais. Tyrimai visada rodys, kad visa tai šnipštas, išsigalvojimai. Tik man dar atrodo, kad visokie netikri dalykai ir išsigalvojimai dažnai ir nulemia svarbius gyvenimo sprendimus.

 

DSC_5730
Nida, 2017

 

Sutapimai (1/3)

Rugsėjo 4 su Greta baigėm žiūrėti naują Twin Peaksą. Pakeitė gyvenimą, požiūrį į televiziją ir t. t. Bet svarbiausia, atsirado noras patirt mistiškų dalykų. Pirma bandžiau jų ieškot pramogose, t. y. panašiuose filmuose ar serialuose. Bet paskui pagalvojau, nu kam taip ribotai žiūrėt, ar ne geriau būtų tie mistiškumai tiesiog gyvenime? Tuo labiau, kad anksčiau jų lyg ir pasitaikydavo, kartais paauglystėj galvodavau, kad beveik galiu savo valia paveikt ateitį. Gal ir nesąmonė, bet kažkaip smagu taip fantazuot būdavo. Tai ko nustojau?

Tėvas tai niekuo netikėjo, kas mokslo neįrodyta. Jam visokios ezoterikos buvo žmonių tamsumo ženklas. Užtai mama pasakojo, kaip kartą būdama maža labai užsinorėjo pamatyti, kas padėta ant spintos, taip norėjo, kad galiausiai pakilo ir nusklendė pažiūrėti. Suprask, jei labai norėsi ir vilsiesi, tai kažkokios nematomos ir nežinomos jėgos ims veikt kartu su tavim.

Nelabai norėjau ta istorija tikėt, maniau, kad gal mama taip susapnavo, o paskui atsiminė kaip tikrą dalyką, ar kaip nors panašiai. Bet jei ir taip, nu tai kas? Mistinis potyris nebūtinai turi būt tikras, kad būtų mistinis. Užtenka ir susapnuot, ar sufantazuot ką nors, svarbu kad tai emociškai paveiktų.

Kartą girtas po vakarėlio Jorio mamos bute sapnavau, kad jei sutelkiu dėmesį į bet kokį daiktą, tai galiu viską iškart apie jį sužinot – jo paskirtį, kilmę, kažkokią vidinę esmę. Ir svarbiausia, kartu su tuo žinojimu ateidavo toks galvą nušviečiantis palaimos pliūpsnis.

Kitą kartą, visai neseniai, sapnavau, kad su Edgaru važinėjomės kažkokia sportine mašina, ir pro tokį tunelį išlindom labai keistoj vietoj, tokiam lyg slėny stačiais šlaitais, galima sakyt, duobėj pilko žvyro šlaitais. Bet keisčiausia buvo tai, kad į tuos stačius šlaitus kilo geležinkelio bėgiai. Gal ir neskamba labai įspūdingai, bet mane tie neracionalūs bėgiai labai glumino, nes nu traukinys gi negali važiuot į įkalnę, traukiniui čia toks kaip ir Achilo kulnas. Prabudęs nusprendžiau, kad kai būna progų pakeliaut, tai paslaptingų vietų ieškojimas galėtų būti tų kelionių tikslas.

 

DSC_5809-t
Kalvarija, 2017.

 

Be sapnų ir kelionių, dar vieną misticizmo šaltinį, kaip jau sakiau, prisiminiau iš paauglystės. Kadangi buvau pilnas visokių hormonų ir šiaip neurotiškas, tai labai kreipdavau dėmesį į visokius sutapimus. Atvirai kalbant, dabar jokio gero pavyzdžio kaip ir neatsimenu, bet tarkim: vienais metais piešimo būrely buvo tokia mergina, kuriai aš gal biškį patikau. Piešimo mokytojas visada skatindavo mus atsinešt savo muzikos, kad visi galėtų pasiklausyt piešdami, tai ji kartą atsinešė CD su kažkokiais gūdžiais ankstyvais Joy Division įrašais. Tada net nežinojau tų Joy Division, bet labai įdomiai skambėjo, nei tai punk, nei tai indie. Bet tai merginai vis tiek nejaučiau kokių nors išskirtinių simpatijų.

Vienok vieną kartą kažkaip išėjo, kad abu atvarėm su komiško ryškumo geltonais megztiniais. Visiem juokinga, šposas, bet man tai buvo nejauku, nes supratau, kad iš to, kaip į tai reaguosim, priklausys, ar tai reikšmingas sutapimas, ar ne, tipo ar yra tarp mūsų kažkokia chemija, ar ne. Tai visas įsitempiau ir bandžiau kažkaip kūno kalba rodyt, kad čia smulkmena. Bet kartu tai ir buvo savotiškas melas, nes nors ir nejaučiau jai simpatijos, vis tiek dėl to sutapimo sutrikau. Ir šiaip daug apie ją galvodavau, nes man buvo neramu dėl to, kad aš jai (turbūt) patinku, ir kad tai gali atvesti į kokią nors nejaukią situaciją. Nu ir garderobo pasirinkimas tą dieną kaip tik į tai ir atvedė.

Nelabai sekasi

Taip karšta, o aš sugebėjau peršalt. Nemoku nekreipt dėmesio į ligą.

Nutariau trumpam liautis su tais videkais. Išryškėjo rimta problema – tekstinė dalis neprilygsta vaizdinei ir muzikinei. Kodėl? Tai technikos, ar turinio problema? Gal reikia griežtesnės atrankos? O gal atvirkščiai – mažiau iš savęs tikėtis? Nu bet nesvarbu. Pasveiksiu, pailsėsiu, ir darysiu toliau.

Vieną vakarą einu iš Barkodo, kur su Vytautu V. šnekėjomės apie norą kurti, jutiubą ir galimybes sudominti kitus žmones. Iš paskos eina kažkas kitas. Sulėtinu žingsnį – pralenkia, bet netolsta. Jaunuolis juodu onesie su betmeno ženklu ant krūtinės ir kepure su plokščiu snapeliu.

– Atsiprašau, gal turi parūkyt?
– Ne, nerūkau. Bet tu jau antras prašai.
– Visam Antakalny nėra parūkyt. Nei barų, nei načnykų.
– Tai veipint reikia, nebetie laikai, – nepasakau.
– Praeitą savaitę į darbą visas dienas važiavau su taksu. Taip negalėjau atsikelt. O dar taip toli, per visą miestą važiuot. Prie taboro. Krč, yra taboro kioskelis, ir mūsų ofiso langai tiesiai :D
– Tai gali vaikščiot į Kirtimų kultūros centro renginius.
– Ką taip?
– Į Kirtimų kultūros centro renginius patogu vaikščiot.
– Hahaha, jo, aš įsivaizduoju ten. Konkursas vyksta, kas ką nudauš :D
– Nu ok, matau, kad nežinai tos vietos, – vėl nepasakau.
– Taip laukiau šito savaitgalio. Prieš tai dvi savaites vien dirbau. Vienam darbe 8 valandas, tada kitam dar 4. Bet man patinka dinamiškas gyvenimas. Nu tiksliau, ne dinamiškas gyvenimas, o babkės :D Pareina viena alga, antra alga, iš projektų dar, blee kaip gera tada.
– Va čia tai pritariu sto procent, – pagalvoju. O iš tikrųjų sakau:
– Bet tai reik bent turėt laiko išleist tas babkes.
– Oi, čia tai ne problema :D Trys valandos. Nuvarai į miestą, paimi brangiausių kokteilių, ant savęs dar šūbą kokią, paimi mergą, ble kaip gerai tada.

Kai keliai išsiskyrė, apėmė šioks toks džiugesys – kad mano gyvenimas nedinamiškas, kad laisvalaikiu ne tik vartoju, bet ir kažką gaminu. Tik reik palankiau į save žiūrėti. Skaičiau, kad jei nori išmokt nesijausti nevykėliu, reikia kreipti dėmesį į savo pasiekimus. Tipo, išsikeli kokį nors nesunkų tikslą, jį pasieki, tada pasidžiaugi.  Nu tai va, galiu pranešti, kad jau esu sukūręs penkis Pivonijos videkus. Valio. VALIO.