Nelabai sekasi

Taip karšta, o aš sugebėjau peršalt. Nemoku nekreipt dėmesio į ligą.

Nutariau trumpam liautis su tais videkais. Išryškėjo rimta problema – tekstinė dalis neprilygsta vaizdinei ir muzikinei. Kodėl? Tai technikos, ar turinio problema? Gal reikia griežtesnės atrankos? O gal atvirkščiai – mažiau iš savęs tikėtis? Nu bet nesvarbu. Pasveiksiu, pailsėsiu, ir darysiu toliau.

Vieną vakarą einu iš Barkodo, kur su Vytautu V. šnekėjomės apie norą kurti, jutiubą ir galimybes sudominti kitus žmones. Iš paskos eina kažkas kitas. Sulėtinu žingsnį – pralenkia, bet netolsta. Jaunuolis juodu onesie su betmeno ženklu ant krūtinės ir kepure su plokščiu snapeliu.

– Atsiprašau, gal turi parūkyt?
– Ne, nerūkau. Bet tu jau antras prašai.
– Visam Antakalny nėra parūkyt. Nei barų, nei načnykų.
– Tai veipint reikia, nebetie laikai, – nepasakau.
– Praeitą savaitę į darbą visas dienas važiavau su taksu. Taip negalėjau atsikelt. O dar taip toli, per visą miestą važiuot. Prie taboro. Krč, yra taboro kioskelis, ir mūsų ofiso langai tiesiai :D
– Tai gali vaikščiot į Kirtimų kultūros centro renginius.
– Ką taip?
– Į Kirtimų kultūros centro renginius patogu vaikščiot.
– Hahaha, jo, aš įsivaizduoju ten. Konkursas vyksta, kas ką nudauš :D
– Nu ok, matau, kad nežinai tos vietos, – vėl nepasakau.
– Taip laukiau šito savaitgalio. Prieš tai dvi savaites vien dirbau. Vienam darbe 8 valandas, tada kitam dar 4. Bet man patinka dinamiškas gyvenimas. Nu tiksliau, ne dinamiškas gyvenimas, o babkės :D Pareina viena alga, antra alga, iš projektų dar, blee kaip gera tada.
– Va čia tai pritariu sto procent, – pagalvoju. O iš tikrųjų sakau:
– Bet tai reik bent turėt laiko išleist tas babkes.
– Oi, čia tai ne problema :D Trys valandos. Nuvarai į miestą, paimi brangiausių kokteilių, ant savęs dar šūbą kokią, paimi mergą, ble kaip gerai tada.

Kai keliai išsiskyrė, apėmė šioks toks džiugesys – kad mano gyvenimas nedinamiškas, kad laisvalaikiu ne tik vartoju, bet ir kažką gaminu. Tik reik palankiau į save žiūrėti. Skaičiau, kad jei nori išmokt nesijausti nevykėliu, reikia kreipti dėmesį į savo pasiekimus. Tipo, išsikeli kokį nors nesunkų tikslą, jį pasieki, tada pasidžiaugi.  Nu tai va, galiu pranešti, kad jau esu sukūręs penkis Pivonijos videkus. Valio. VALIO.

Šunys

Ech, jau kelintą kartą rašau tą patį juodraštį, kažką apie pasirinkimo svarbą beprasmiame pasaulyje. Bet vis išeina nuobodi košė. Mama kažkada sakė, kad aš  esu iš tokių turinio kūrėjų, kurių filosofinės pažiūros atsiskleidžia netiesiogiai per kasdienybės pasakojimus. Tik mama gali taip pasakyti. Taip nuolaidžiai.

Kadangi nesugebu įdomiai aprašyti to, ką galvoju, renkuosi papasakoti, ką veikiau savaitgalį.

Samojedų paroda. Karšta, nuobodu, smirdi šūdais. Nepatinka net Gretai. Ir ką čia veikia tie kitų veislių šunys? Smirdi, va ką. Šūdais. Net ne šuniu, o, o šūdais. Iš šiknos!

Po pusvalandžio išvažiuojam ir einam pasivaikščioti po Jonavą. Yra gražių žydiškų namų ir, neva, net dvi sinagogos, bet jų taip ir nerandam. Kavinėje groja kaimiškas amerikiečių popsas: „Tu mano Liuizijana, aš tavo Misisipė“… Kokia prasmė eksportuoti tokią muziką? Arba, jei tokios prasmės vis dėlto esama, kodėl, tarkim, ansamblio „Jonis“ dainų negroja per radiją Amerikoj? Gal groja? Gal tik mes to nežinome, nes filmuose to tyčia nerodo? Tu mano Kaunas, aš tavo Algirdo Brazausko vardo hidroelektrinė.

Atneša picas. „Meksikietiška“ kažkodėl ne su faršu, o su dešra ir riebiu kumpiu. Turbūt ne taip perskaičiau meniu, nors ir sunku patikėti. Telefone ieškau meksikietiškų picų paveikslėlių: tikrai, nors dauguma su faršu, yra ir variantas su saliamiu. Subjūra nuotaika: viena vertus, liūdna, nes neskanu, kita vertus – gėda, kad taip supižonėjau. Juk, anot interneto folkloro, pica yra kaip lyt. santykiai – kai gera, gera, o kai bloga – irgi gera.

Greta sumoka kortele, nė vienas neturim monetų arbatpinigiams. Dar labiau gėda. Ir karšta. Bet šūdais nebesmirdi.

Likę savaitgalio planai pairo, nes… Hm. Gal dėl to, kad norėjau pabaigti darbus anksčiau nei įmanoma arba apskritai – kuo greičiau. Darbui reikia skirti laiko. Daoši niekad neskuba, bet viską laiku padaro. Nieko keisto, kad man taip nepavyksta, aš ne Daoši. Bet nusprendžiau, kad nuo šiol susidūręs su kokiais nors neaiškumais pirmiausia nedvejodamas remsiuosi Dao – tad būsiu atsakingas ne pasauliui už jo gerovę, o turbūt pačiam Dao už savo pastangas gyventi dorai.