Buržuaziniai malonumai, bet gražu – kaip ir jau po vidurnakčio trise su Mantu ir Greta žaisti stalo tenisą rūsy, kai kiti vakarėlininkai viršuj sudribę ant sofos Rytų Europos tartimi dainuoja sentimentalias angliškas dainas. Ką-ma po-lys. Šita gal būtų ir nieko, bet be kniaukiančio balso netenka krūvio, neįtikina.

Būtų įdomu atrasti atitikimą tarp sitcomų personažų ir archetipinių veikėjų pasakose ar antikinėse tragedijose, ar dar kur. Ašis per amžinybę. Tokia tema gal ir nebūtų sunku prisiverst parašyti referatą. Kokia čia specialybė?

Pabaigai anekdotas.

Išėjus iš Vilniaus autobusų stoties:
Greta: Zagne!
Tolstanti Agnė atsisuka.
Greta: Gerų blynų!
Mantas: Kokių dar blynų?
Greta: Taigi Užgavėnės šiandien.
Mantas: Ką, rimtai šiandien?
Paulius: Taip, čia visi tik apsirengę kaip bomžai.
Mantas, Greta, antra Agnė (choru): lolololol
Greta: Čia geras.

Agnė (ta pirmoji) sakė, kad For Tomorrow jos mėgstamiausia Blur, tai šio įrašo entertainmento daliai ir pateikiu. Coxonas gerai pataiko pritardamas, bet užtai gitara truputį nedera.

Stebėtinai panašų dalyką aptikau aprašytą, tik gerokai labiau egzaltuotai:

“[...] Nelyginant šventasis, regintis dangiškas vizijas – juk apie didžiųjų menininkų intuiciją jis nieko nežinojo.

Paskubomis, genamas baimės, pastvėrė plunksną ir keliomis eilutėmis pasižymėjo savo atradimą; viduje, regis, dar kartą kažkur sužibo šviesa, – - – - – paskui akis užkrito peleninis, pilkas lietus, ir margaspalvis spindesys jo dvasioje užgeso. – - – -

[...]

Mat mintys – toks keistas dalykas. Kartais jos būna ne daugiau kaip atsitiktinumai, kurie vėl išnyksta, nepalikę jokio pėdsako; mintys turi gyvus ir mirusius taškus. Galima suvokti genialią mintį, ir vis dėlto ji nuvys, lėtai, tiesiog mūsų rankose, nelyginant gėlė. Jos forma liks, tačiau spalvos, kvapas išnyks. Tai reiškia, ją prisiminsime žodis žodin, ir loginė atrasto sakinio prasmė visai nesumenks, betgi jis plūduriuos tik mūsų sielos paviršiuje, ir mes nė kiek nepasijusime praturtėję. Kol vienąkart – galbūt po daugelio metų – vėl ateis akimirka, kai pamatysime, kad visą tą laiką mes ničnieko apie tai nežinojome, nors protu suvokėme viską.” – Robert Musil. Die Verwirrungen des Zoeglings Toerless. Rowolt Verlang GmbH, 1978. Vertimas į lietuvių kalbą – Rūtos Jonynaitės (1998).

Truputį glumina – arba aš užsikerėplinau ant kažkokios dvasinio įkvėpimo aukso gyslos, arba apsakymo autorius perdeda, arba tiesiog apsigaunu; galbūt pojūtis tik panašus, gretutinė, neesminė dalis to, kas aprašyta knygoj.

Galų gale, veikiausiai daug kam taip būna, tik kiti nepuola stebėtis.

Reikia susitelkt į architektūrą.

* * *

Vakar vakare buvau susitikti su kursiokais. Į kavinę atėjau dešimčia minučių vėliau sutarto laiko, bet pažįstamų veidų dar nesimatė, tik vienos merginos įmantri šukuosena lyg ir matyta.

- Ar mes pažįstami?.. – dėl visa ko klausiu, – Ne, – paskubom pats atsakau, sunerimęs, ar visa tai neskamba kaip a pick-up line.

- Nmhma, tikrai ne, – atsako.

Bet paskui atėjo Mindaugas, ir paaiškėjo, kad vis dėlto esame kursiokai. Pasakojo, kad jos draugė, kalbanti BBC akcentu (pirmam kurse kažką pristatinėjo per meno istoriją – angliškai, nes abi iš anglų grupės) visai nebuvo išvažiavusi gyventi į Britaniją, taigi teoriškai ir aš galėčiau taip išmokti. Ar reikia – kitas klausimas.

Kiek vėliau dar prisijungė toks pirmakursis, pareiškė, kad niekada manęs nematė fakultete, ir kad aš, matyt, nelabai pastebimas, tai skėsčiojau rankomis ir gūžčiojau pečiais, bet šiaip jau jo irgi nebuvau matęs.

Kavinė greit užsidarė, todėl nusipirkome vyno, susitikome dar porą pirmakursių ir vykome pas Mindaugą į namus. Ten vyno raudonis gėrėsi į lūpas (t. y., lūpos pajuodavo kaip kraugerių, nes vynas buvo raudonas, o ne paraudo veidai nuo girtumo; netgi priešingai, aš buvau dar labiau išblyškęs, nei įprastai, ypač kitą rytą) ir netilo aistringos kalbos apie studijas bei idėjų konkursus, tik aš nelabai klausiau, kažin ką grojau arba tuščiai spoksojau į kalbančiųjų veidus.

Rytą tyliai nusikeikiau priešais nosį išvydęs svetimus tapetus, bet tuoj pat sumečiau, kad be reikalo – naktis buvo sklandi, be nuotykių, šiek tiek pamiegojau, ir netgi gana patogiai.

Fakultete pirmakursiai atrodo tokie jauni, ir iš arčiau tokie patys. Net iš kalbos retkarčiais vis pasijunta tas jaunumas. Įdomu stebėti. Įdomiau, nei kalbos apie studijas ir konkursus, turėtų gi taip nebūt.

Nežinau, kodėl norisi taip smulkiai pasakoti, paskutiniu metu lyg ir kitoks teksto mastelis susiklostydavo. Nelabai ir svarbu, aišku.

Žėkit, kai atsilupę Saimonas su Garfunkeliu:

Daktaras Guodos tėvas paaiškino, kuo kompinė nuotrauka skiriasi nuo paprasto rentgeno, papasakojo, kad Guodai dar nesibaigė sesija, ir kad egzaminai labai sunkūs, ir pritarė, kad tai bjauru. Pas daktarą Igorį užsirašiau vasario septynioliktai.

Praeitą savaitę porą pusdienių ir vieną naktį praleidau VDA Architektūros ir dizaino fakultete. Labai įdomu pamatyti, kaip tą patį daro kitur; programos truputį skiriasi, gal ten ir lengviau. Kita vertus, nors lyg ir šiek tiek geriau išmanau keletą techninių dalykų (būdamas kursu jaunesnis), architektūra VDA kolegoms išeina nė kiek neprastesnė, ir gauna jie 10, o aš 8.

Tada peršalau ir nėjau su niekuo gert; nei su šitais, kur nuotraukoj, nei su grupiokais, kuriems padėjau rašyt architektūros istorijos egzaminą (tie gavo po 9, o man nereikėjo rašyt, nes buvau atsiskaitęs referatą, tik vistiek gavau 9, nes neatėjau į pačią paskutinę paskaitą, per kurią atsilikę studentai rodė savo numanomai lievus pristatymus. Labai pikta, nes referatas nepriekaištingas, ir šiaip, man tai niekas nepadėjo. Ir dar iš psichologijos 8 gavau, tai fuck this shit, kitą semestrą nusirašinėsiu kaip visi kiti. Jeigu bus įmanoma).

Iš tikrųjų didesnė bėda – prasta kalba tekstuose: „Dairaisi aplink – viskas tvarkoj [...] Galbūt pasaulis apsivers/ Naujom akim žiūrėt privers‟.

Studijavęs žurnalistiką, nuo 1993 – vegetaras.

Anyway. Šiandien viriau cepelinus. Pirmadienį M. A. ir V. V. padėt rašyt archistorijos egzaminą, vakar skambino Tomas M. iš VDA ir klausė, ar jau viską atsiskaitęs ir ar galėčiau padėt išpjaustyt maketą, dar reik užsirašyt pas daktarą.

Dar vakar susitikau mieste Kazimierą L., o autobuse už manęs Sporto Andrius K. dalinosi su kitu panašiu patirtim apie koncertavimą Vilniuje. Niekaip negalėjau įsiklausyt, kokiam ten klube jokiu būdu negalima grot, blogiau kaip mokyklos vakarėly, nes ta autobusinė boba įsijungė ir aiškino, kaip pasirūpinti savo saugumu, laikytis už turėklų, jei yra laisvų vietų – atsisėsti, padėti atsisėsti neįgaliems ir vyresnio amžiaus keleiviams, bei tėvams su mažais vaikais.

Ai, tiesa, Pogues nieko gero.

Tipo, kai rašau, atsiriboju. Dar trečias aš. Vienas nežino ką daryt, kitas pyksta ant savęs, kam suka galvą, o trečias visai ramiai aprašinėja ir dar pasišaipo, tik vėlgi, tie pirmi du kaip ir lieka nepasisakę.

Ar reikia sakyt viską kaip jautiesi, ar kaip leidi sau jaustis/manai turįs teisę? Šito jau senokai negaliu išsiaiškint. Paprastai būna nei taip, nei taip, vengti kraštutinumų, bet jeigu bandai rast proporciją, tai pasidarai nenuoseklus. Ne tirpalas, o mišinys. Skiedalas, krc.

Nerandi atsakymo, tai nerandi, palauki, vienaip ar kitaip išsisprendžia. Bet nx tas negalėjimas užmigt, nu. Ryt mokytis.

Susiveikiau šitų truputį dėl išsilavinimo, bet dar neklausiau:

Vizito Airijoje metu Karalienė Elžbieta atsisakė pasiūlytos Guinesso pintos, o Prezidentas Obama – ne. Random internet trivia for your entertainment.

Įdavus tipologijos egzamino lapą (bilietas 13, klausimai palyginti palankūs – maldos atsakytos – tik neišmanau, kokių schemų pripiešti) galvoje užplėšia Lynyrd Skynyrd, kurių nei klausau, nei mėgstu. Kaip pasąmoninė reakcija, stebina banalumu ir komiškumu.

Moteris troleibuse klausia, kurioj stotelėj išlipti, jeigu į policiją, pro šalį pravažiuoja Edgaras raudoname Polo, bet abejoju, ar ten tikrai jis.

Šiandien lieka atlikti rekreaciją ir socializaciją.

Rytdienai reik pataisyt istorijos referatą, kad nereiktų laikyt egzo, dar gal nusiskust barzdą, o tada nežinau. Nėr ko per daug ilsėtis matyt, nes garantuotai nespėsiu išmokt tipologijos.

Galima trint darbus iš sąrašo.

Kalėdinis savaitgalis erzina savo neadekvatumu tokiu metų laiku, ar bent jau šiandien taip atrodo.

Vieni klasiokai tuokiasi, kiti laidoja tėvus. Viena vertus, norisi irgi suaugti, kita vertus – apmaudu, kad taip sparčiai viskas. Žodžiu, nieko naujo.