Praktika yra matuoti koplyčias bei antkapius Antakalnio ir Saulės kapinėse. Pakliuvau į komandą su šaika, kuriems šį pirmadienį vyks atidėtosios peržiūros, tad porąkart šį tą pamatavom, ir likau vienas [nu nes jiem dirbt reikia, ruoštis tom peržiūrom].
Trečiadienis, 15
Išlipu iš troleibuso ir einu gražiausiuoju Vilniaus tiltu (taip apibūdintas kažkokiame forume, bet ne Wikipedijoj). Priešais prarieda nuo saulės susiraukęs ir išsiviepęs dviratininkas, apačioj iriasi baidarininkė, virš šventųjų P&P bažnyčios – lėktuvas. Aplink inžinerinį šedevrą vienu momentu apreikštos bene visos įmanomos transporto rūšys, taigi jaučiuosi kaip surežisuotam sovietiniam atviruke (kiti dar gal pridurtų „iš senelių kolekcijos“, bet kokia ten kolekcija, guli stalčiuj išpampęs nutrintas vokas ir tiek).
Ketvirtadienis, 16
Kapinėse medžiai užstoja saulę. Iš pradžių vėsu, vėliau pasidaro šalta. Šiandien matuosiu vienas. Tyčia susiradau atskirą paminklą.
Vakar pietums užsisakėme picą. Merginos įsisėdusios tarp antkapių krykštė ir džiūgavo, kad daro kažką neįprasto ir nelabai padoraus. Valgyti buvo nepatogu, visur varvėjo padažas, kurio Eglė perdaug ir nevienodai priliejo.
Penktadienį atėjo dėstytojas ir liepė liautis matavus paminklą, nes jo vieno vistiek neužteks, bei imtis koplyčios.
Šiandien, šeštadienį, atvažiavom su tėvu ir viską kaipmat pabaigėm, dabar reikia nubraižyti. Centre eidami nuo M. Mūzos sustojam prie perėjos. Kitoj Pylimo gatvės pusėj pastebiu vyrą poilgiais pražilusiais plaukais, (savaitės?) barzda, dryžuota maike (gerai, marškinėliais) ilgomis rankovėmis, kariškomis žaliomis kelnėmis ir kuprine.
- Ar čia ne koks nors fotografas?
Tėvas užsideda akinius.
- Zinkevičius… Sveikas, Gintarai. Čia mano sūnus Paulius, labai gerbia tavo nuotraukas.
„Ypač užrašai ten gerai“, – nusprendžiu nepasakyti, nes turbūt tik nedidelė (ir potencialiai nepakankamai reikšminga) jo nuotraukų dalis yra su užrašais.
Zinkevičiaus batai ne taip gerai priderinti, kaip kitos įvaizdžio detalės.
Dangus pradegė, nors atrodė, kad gerai:
