February 2012 (2)

Mantas su Greta iš Škotijos parvežė pakelį tikrų gerų jelly beans. Būna ir pas mus, bet tik S. majuose. Priedo, šitos made in Ireland.

Buržuaziniai malonumai, bet gražu – kaip ir jau po vidurnakčio trise su Mantu ir Greta žaisti stalo tenisą rūsy, kai kiti vakarėlininkai viršuj sudribę ant sofos Rytų Europos tartimi dainuoja sentimentalias angliškas dainas. Ką-ma po-lys. Šita gal būtų ir nieko, bet be kniaukiančio balso netenka krūvio, neįtikina.

Būtų įdomu atrasti atitikimą tarp sitcomų personažų ir archetipinių veikėjų pasakose ar antikinėse tragedijose, ar dar kur. Ašis per amžinybę. Tokia tema gal ir nebūtų sunku prisiverst parašyti referatą. Kokia čia specialybė?

Pabaigai anekdotas.

Išėjus iš Vilniaus autobusų stoties:
Greta: Zagne!
Tolstanti Agnė atsisuka.
Greta: Gerų blynų!
Mantas: Kokių dar blynų?
Greta: Taigi Užgavėnės šiandien.
Mantas: Ką, rimtai šiandien?
Paulius: Taip, čia visi tik apsirengę kaip bomžai.
Mantas, Greta, antra Agnė (choru): lolololol
Greta: Čia geras.

Agnė (ta pirmoji) sakė, kad For Tomorrow jos mėgstamiausia Blur, tai šio įrašo entertainmento daliai ir pateikiu. Coxonas gerai pataiko pritardamas, bet užtai gitara truputį nedera.

February 2012 (1)

“geri tie momentai, kai nebesijauti paikas ir vaikiškas, nors ką tik toks buvai, ir pamatai neiškreiptą tikrovę, nebeieškai sau vaidmens, viliesi, kad dabar taip bus visada, bet nujauti, kad tuoj pat vėl viską pamirši, besistengdamas pratęsti tą būseną, imi vaidinti save, išgyvenantį tokį aiškumo momentą, pradedi painiotis ir abejoti, jog visa tai tik įspūdis, bandai ką nors užsirašyti, bet jau kaip ir vėlu, be to, tekstas užfiksuotų tik negyvą informaciją arba išvis tuščias banalias frazes, vėliau skaityti būtų tas pat, kas klausyti svetimų patarimų apie dalykus, kuriuos turi suvokti (net, sakyčiau, pajausti) pats.” – aš rudenį.

Stebėtinai panašų dalyką aptikau aprašytą, tik gerokai labiau egzaltuotai:

“[...] Nelyginant šventasis, regintis dangiškas vizijas – juk apie didžiųjų menininkų intuiciją jis nieko nežinojo.

Paskubomis, genamas baimės, pastvėrė plunksną ir keliomis eilutėmis pasižymėjo savo atradimą; viduje, regis, dar kartą kažkur sužibo šviesa, – - – - – paskui akis užkrito peleninis, pilkas lietus, ir margaspalvis spindesys jo dvasioje užgeso. – - – -

[...]

Mat mintys – toks keistas dalykas. Kartais jos būna ne daugiau kaip atsitiktinumai, kurie vėl išnyksta, nepalikę jokio pėdsako; mintys turi gyvus ir mirusius taškus. Galima suvokti genialią mintį, ir vis dėlto ji nuvys, lėtai, tiesiog mūsų rankose, nelyginant gėlė. Jos forma liks, tačiau spalvos, kvapas išnyks. Tai reiškia, ją prisiminsime žodis žodin, ir loginė atrasto sakinio prasmė visai nesumenks, betgi jis plūduriuos tik mūsų sielos paviršiuje, ir mes nė kiek nepasijusime praturtėję. Kol vienąkart – galbūt po daugelio metų – vėl ateis akimirka, kai pamatysime, kad visą tą laiką mes ničnieko apie tai nežinojome, nors protu suvokėme viską.” – Robert Musil. Die Verwirrungen des Zoeglings Toerless. Rowolt Verlang GmbH, 1978. Vertimas į lietuvių kalbą – Rūtos Jonynaitės (1998).

Truputį glumina – arba aš užsikerėplinau ant kažkokios dvasinio įkvėpimo aukso gyslos, arba apsakymo autorius perdeda, arba tiesiog apsigaunu; galbūt pojūtis tik panašus, gretutinė, neesminė dalis to, kas aprašyta knygoj.

Galų gale, veikiausiai daug kam taip būna, tik kiti nepuola stebėtis.

Reikia susitelkt į architektūrą.